Kūno gailestingumo darbai – ištroškusius duokite atsigerti
Bažnyčios rekomenduojami Gailestingumo darbai neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu, tačiau visi yra vienodai svarbūs
Vienas iš jų yra „pagirdyti ištroškusius“. Jacopo Robusti (Venecija, 1518/1594) žinomas kaip Tintoretto, puikus italų tapytojas, jau besiformuojantis menininku, pirmenybę teikė grandiozinėms kompozicijoms, kuriose daugybė veikėjų įvairiose scenose buvo išdėstyti sudėtingoje architektūroje ir vaizdinguose fonuose. Dėl savo pademonstruotų tapybos įgūdžių jis netrukus buvo pasirinktas papuošti San Rocco vidurinę mokyklą Venecijoje. Viena iš pagrindinių mokyklos užduočių buvo numalšinti miesto vargšų troškulį. Vienos iš tų salių lubose jis nutapė Mozės sceną, dėl kurios apie 1577 m. iš uolos tryško vanduo.
Scenos centre Mozė pakelia lazdą ir atsitrenkia į uolą, iš kurios trykšta stipri skaidraus vandens srovė. Žemiau ištroškę žmonės ir gyvūnai knibždėte knibžda įvairių indų, semiasi iš to vandens. Mozė, žmogus, turintis galingą raumenų jėgą ir jo dvasinės stiprybės ženklą, pasitikėdamas žvelgia aukštyn, kur tarp debesų, beveik uždengęs veidą sunkiais drabužiais, Dievas leidžia stebuklą, bet visų pirma leidžia šiai tautai tokiai nepastoviai, nepaisant visko, kad numalšintų jų troškulį. Pagrindiniu veikėju tuomet tampa Dievas, kuris neatsižvelgia į kaltę, bet turi gailestingumas ir suteikia malonę Mozei, kuris užtarė ir reikalavo jo maldų. Figūrų judesius ir išraiškas pabrėžiantys šviesos ir šešėlių kontrastai, ryškūs spalvų tonai ir ryškus fonas didina biblinio epizodo įtampos ir dramatiškumo efektą. Neramus ir kankinantis Tintoretto regėjimas kontrastuojamas su ramiu, subalansuotu ir giedru kito labai svarbaus italų tapytojo matymu.
Jis patikėtas Venecijos dailininkui Paolo Caliari (1528/1588), žinomam kaip Veronese, vienas gražiausių šedevrų, pasakojantis gerai žinomą Jėzaus ir samarietės susitikimo epizodą (1585). Viename prestižiškiausių Vienos muziejų saugomas kūrinys yra labai reikšmingas ir visiškai išreiškia pagrindinę Evangelijos ištraukos koncepciją – pokalbį.
Jėzus ką tik atėjo prie šulinio, atrodo, kad tada atėjo ir puošniai apsirengusi moteris. Centre – gaivios ir vešlios gamtos žavesys, į kurį žiūrime į tolimą, grįžtančius apaštalus, atnešančius maisto. Iškalbingas yra Jėzaus gestas, kuris ištroškęs ir pavargęs prašo moters duoti jam atsigerti, o moteris jau ruošiasi pripildyti savo ąsotį. Taip prasideda dialogas tarp Dievo Sūnaus, atėjusio gelbėti, ir žmogaus, kuris, ko gero, labiausiai niekinamas savo tautos ir sutinka su jų nuodėmėmis. Kristus su tuo dideliu gerumu, kylančiu iš gailestingumo, verčia ją susimąstyti apie klaidingą emocinį gyvenimą, sunkumus, netikrus stabus. Jis leidžia jai suvokti savo padėtį ir atskleidžia Tiesą, kuri pakeis jos gyvenimą: „Aš žinau, kad Mesijas turi ateiti... Aš esu Mesijas“. Atrodytų neįtikėtina, bet daugelis samariečių tame mieste tikėjo Juo dėl moters žodžio ir liudijimo. Šiame paveiksle mieliausia Kristaus veido išraiška ir dėmesingas jaunos moters klausymasis apgaubtas subtiliu spalviniu sodrumu, kur toniniai niuansai tarsi pabrėžia šio svarbaus gailestingos meilės epizodo grožį.
1300-aisiais tapyba atliko labai svarbų švietėjišką vaidmenį, todėl šį gailestingumo kūrinį Florencijos tapytojas ir architektas Giotto di Bondone (1267/1337) išvertė į „Pavasario stebuklą“, vieną iš dvidešimties. - aštuonios Asyžiaus bazilikos freskomis puoštos plokštės. Nusileidęs iš Bargello kalnų, menininkas pirmiausia išvyko į Asyžių, kur priėmė pameistrystę pas Cimabue. Čia jis ne tik susisiekė su kitais talentingais Romos dailininkais, bet visų pirma su vietiniais broliais, su kuriais užmezgė gerus santykius ir pamažu vis labiau pradėjo vertinti ordino įkūrėją – šv. Pranciškų. Taip Giotto tampa puikiu pasakotoju, įtikinamai aiškinančiu tai, ką broliai ketina skelbti: skurdą, maldą, bet visų pirma gailestingumą. Tai leidžia suprasti, kodėl Asyžiaus broliai, praėjus tik septyniasdešimčiai metų po šventojo mirties, sugebėjo jam užsakyti didžiausią Bazilikos vaizdinį ciklą.
Scenoje esantis ištroškęs žmogus nėra numalšinamas tiesiogiai šventojo, o yra dešinėje apačioje, nes stebėtojo dėmesys turi būti nukreiptas į tai, ką šventasis daro: jis meldžiasi! Dominuoja šventasis Pranciškus, kuris, pasigailėdamas stipraus brolius lydinčio jaunuolio troškulio, sustoja ir, atsiklaupęs ant uolų, prašo Dievo pasigailėjimo. Peizažas susideda iš dviejų plikų, uolėtų kalnų ir kelių medžių, kurie pabrėžia reljefo sausumą, todėl neįtikėtinas įvykis, kai vanduo staiga trykšta iš uolos, tampa akivaizdesnis. Kairiajame pirmame plane – du broliai su asilu, žiūri vienas į kitą, vienas nustebęs, o kitas labiau džiūgauja dėl stebimo stebuklo; toliau dešinėje – ištroškęs jaunuolis, kuris, pasiremdamas viena koja, įsitempia tik norėdamas numalšinti troškulį, net nesuvokdamas, kas vyksta prieš akis.
Autorius šioje, kaip ir kitose panelėse, perteikia pasauliui religinę žinią, išaukštindamas meilę kūrinijai, žemei, vandeniui, gyvūnams ir žmonėms, per kuriuos atpažįstamas Dievo egzistavimas. Net ir spalvas meistras parenka išskirtiniu blizgesiu, pavyzdžiui, didelis mėlynas trikampis danguje, pastatytas kaip strėlė, nukreipta į šventojo galvą. Visą sceną kerta kontūro linija, dabar plonesnė, dabar storesnė, kuri išryškina ne tik apimtis, bet ir sustiprina psichologiškai besiskiriančių personažų, susiduriančių su stebuklu, fizionomiją: ramaus ir pasitikinčio šventojo Pranciškaus, netikinčio ir nustebusio brolių, trokštančio numalšinti savo sielą. ištroškęs jaunuolis. Visas vaizdavimas leidžia suprasti, kad tikrasis stebuklo autorius ir čia yra Dievas, kuris savo didžiuliu gailestingumu atsiliepia į šventojo maldą, atgaivina ištroškusį žmogų ir didina nuolankiųjų brolių tikėjimą. Šiais puikiais vaizdais reikia ne tik žavėtis, bet ir paskatinti susimąstyti ir veikti. Šiandien tikrai nereikės versti vandens iš uolos, bet nesunku atlikti šį gailestingumo darbą tiems, kurie ištiesia ranką, ypač iš tų labiausiai pamirštų kraštų.
Paola Carmen Salamino