Pasirinkite savo kalbą EoF

Popiežiaus Pranciškaus 2023 m. gavėnios žinia

Toliau pateikiamas Šventojo Tėvo Pranciškaus 2023 m. gavėnios pranešimo tekstas tema: „gavėnios atgaila ir sinodo kelionė“

2023 m. gavėnia, Šventojo Tėvo žinia: Gavėnios atgaila ir sinodo kelionė

Brangūs broliai ir seserys!

Mato, Morkaus ir Luko evangelijose pasakojama apie Jėzaus Atsimainymo epizodą.

Ten matome Viešpaties atsaką į tai, kad jo mokiniai nesuprato jo.

Netrukus prieš tai įvyko tikras susirėmimas tarp Mokytojo ir Simono Petro, kuris, išpažinęs savo tikėjimą Jėzumi kaip Kristumi, Dievo Sūnumi, atmetė jo prognozę apie kančią ir kryžių.

Jėzus jam griežtai priekaištavo: „Pasitrauk nuo manęs, šėtone! Tu man esi skandalas, nes mąstai ne pagal Dievą, o pagal žmones! (Mt 16, 23).

Po to „po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir nusivedė į aukštą kalną“ (Mt 17, 1).

Atsimainymo Evangelija skelbiama kiekvienais metais antrąjį gavėnios sekmadienį

Šiuo liturginiu laikotarpiu Viešpats veda mus su savimi į atskirą vietą.

Nors įprasti įsipareigojimai verčia mus likti įprastose vietose ir dažnai pasikartojančios ir kartais nuobodžios kasdienybės, gavėnios metu esame kviečiami Jėzaus draugijoje kopti „į aukštą kalną“ ir išgyventi ypatingą dvasinės disciplinos patirtį – ascezę. kaip Dievo šventieji žmonės.

Gavėnios atgaila yra malonės palaikomas įsipareigojimas įveikti mūsų netikėjimą ir pasipriešinimą sekti Jėzumi kryžiaus keliu.

Būtent tai Petras ir kiti mokiniai turėjo padaryti.

Norėdami pagilinti savo žinias apie Mokytoją, iki galo suprasti ir aprėpti jo išganymo slėpinį, įvykdytą visišku savęs dovanojimu, įkvėptu meilės, turime leistis, kad jis mus nustumtų į šalį ir atsiribotų nuo vidutinybių ir tuštybės.

Turime leistis į kelionę, į kalnų kelią, kuris, kaip ir kalnų žygis, reikalauja pastangų, pasiaukojimo ir susikaupimo.

Šie rekvizitai taip pat svarbūs sinodinei kelionei, kuriai, kaip Bažnyčia, esame įsipareigoję eiti.

Mums labai naudinga apmąstyti gavėnios atgailos ir sinodalinės patirties santykį.

Savo „rekolekcijose“ ant Taboro kalno Jėzus pasiima tris mokinius, išrinktus būti nepakartojamo įvykio liudininkais.

Jis nori, kad ta malonės patirtis būtų dalijama, o ne vieniša, kaip ir visas mūsų tikėjimo gyvenimas yra patirtis, kuria dalijamasi.

Juk kartu sekame Jėzų.

Kartu, kaip piligrimų Bažnyčia laike, mes išgyvename liturginius metus ir gavėnią per juos, eidami kartu su tais, kuriuos Viešpats paskyrė tarp mūsų kaip bendrakeleivius.

Kaip Jėzaus ir mokinių kopimas į Taboro kalną, galime sakyti, kad mūsų gavėnios kelionė yra „sinodinė“, nes mes kartu einame tuo pačiu keliu, kaip vieno Mokytojo mokiniai.

Juk žinome, kad Jėzus pats yra Kelias, todėl tiek liturginėje, tiek Sinodo kelionėje Bažnyčia nedaro nieko kito, kaip tik vis giliau ir pilniau įžengia į Kristaus Išganytojo slėpinį.

Taigi mes pasiekiame jo kulminaciją.

Evangelija pasakoja, kad Jėzus „buvo perkeistas jų akivaizdoje; jo veidas spindėjo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2).

Tai yra „viršūnė“, kelionės tikslas.

Pasibaigus kopimui, kai jie stovi ant kalno su Jėzumi, trims mokiniams suteikiama malonė pamatyti jį jo šlovėje, spindinčią antgamtinėje šviesoje.

Ta šviesa atėjo ne iš išorės, o sklinda iš paties Viešpaties.

Dieviškasis šio regėjimo grožis buvo nepalyginamai didesnis už visas pastangas, kurias mokiniai įdėjo kopdami į Taborą.

Per bet kokį įtemptą žygį į kalnus turime tvirtai žiūrėti į kelią; tačiau pabaigoje atsiverianti panorama mus stebina ir apdovanoja savo didybe.

Taip pat sinodalinis procesas dažnai gali atrodyti sunkus, o kartais mes galime nuvilti.

Tačiau pabaigoje mūsų laukia neabejotinai kažkas nuostabaus ir nuostabaus, padėsiančio geriau suprasti Dievo valią ir savo misiją tarnaujant Jo karalystei.

Mokinių patirtis ant Taboro kalno dar labiau praturtėjo, kai greta atsimainytojo Jėzaus pasirodė Mozė ir Elijas, atitinkamai reiškiantys Įstatymą ir Pranašus (plg. Mt 17, 3).

Kristaus naujumas kartu yra senovės sandoros ir pažadų išsipildymas; ji neatsiejama nuo Dievo istorijos su jo tauta ir atskleidžia gilesnę jos prasmę.

Panašiai sinodalinė kelionė yra įsišaknijusi Bažnyčios tradicijoje ir kartu atvira naujiems.

Tradicija yra įkvėpimo šaltinis ieškant naujų kelių ir norint išvengti priešingų nejudrumo ir improvizuotų eksperimentų pagundų.

Gavėnios atgailos ir Sinodo kelionės tikslas – tiek asmeninis, tiek bažnytinis persikeitimas.

Perkeitimas, kuris abiem atvejais turi savo pavyzdį Jėzaus Atsimainymu ir pasiekiamas jo Velykų slėpinio malone.

Kad šis atsimainymas mumyse šiais metais taptų realybe, noriu pasiūlyti du „takus“, kuriais reikia eiti, norint kartu su Jėzumi kopti į kalną ir kartu su juo pasiekti tikslą.

Pirmasis kelias yra susijęs su įsakymu, kurį Dievas Tėvas kreipiasi į mokinius ant Taboro kalno, kai jie kontempliuoja permainytą Jėzų.

Balsas iš debesies sako: „Klausykite jo“ (Mt 17, 5).

Taigi pirmasis pasiūlymas yra labai aiškus: turime klausytis Jėzaus.

Gavėnia yra malonės metas tiek, kiek klausomės jo mums kalbant

Ir kaip jis su mumis kalba? Pirma, Dievo žodyje, kurį Bažnyčia mums siūlo liturgijoje.

Tegul tas žodis neužklysta į ausis; Jei negalime visada dalyvauti Mišiose, išstudijuokime kasdienius Biblijos skaitinius, net naudodamiesi internetu.

Be Šventojo Rašto, Viešpats kalba mums per mūsų brolius ir seseris, ypač į veidus ir pasakojimus tų, kuriems reikia pagalbos.

Leiskite pasakyti dar kai ką, kas labai svarbu sinodaliniam procesui: Kristaus klausymasis dažnai vyksta klausantis mūsų brolių ir seserų Bažnyčioje.

Toks abipusis susiklausymas tam tikrais etapais yra pagrindinis tikslas, tačiau jis visada yra būtinas sinodinės bažnyčios metodu ir stiliumi.

Išgirdę Tėvo balsą, mokiniai „klūpo ir labai išsigando. Bet Jėzus priėjo ir palietė juos, sakydamas: „Kelkitės ir nebijokite“.

Ir kai mokiniai pakėlė akis, jie nematė nieko kito, tik Jėzų vieną“ (Mt 17, 6-8).

Štai antrasis šios gavėnios pasiūlymas: nepasislėpti religingume, susidedančiame iš nepaprastų įvykių ir dramatiškų išgyvenimų, bijodami susidurti su realybe ir jos kasdienėmis kovomis, jos sunkumais ir prieštaravimais.

Šviesa, kurią Jėzus rodo mokiniams, yra Velykų šlovės laukimas, ir tai turi būti mūsų pačių kelionės tikslas, kai sekame „vieną jį“.

Gavėnia veda į Velykas: „atsitraukimas“ nėra savitikslis, o priemonė paruošti mus patirti Viešpaties kančią ir kryžių su tikėjimu, viltimi ir meile ir taip pasiekti prisikėlimą.

Taip pat sinodalinėje kelionėje, kai Dievas mums suteikia tam tikrų galingų bendrystės išgyvenimų malonę, neturėtume įsivaizduoti, kad atėjome – juk ir ten Viešpats mums kartoja: „Kelkis ir nebijok“.

Tad leiskime žemyn į lygumą ir tegul mūsų patirta malonė sustiprina mus būti „sinodalumo amatininkais“ įprastame savo bendruomenių gyvenime.

Brangūs broliai ir seserys, tegul Šventoji Dvasia įkvepia ir palaiko mus šią gavėnią, kylant į dangų su Jėzumi, kad patirtume jo dieviškąjį spindesį ir taip, tikėjimo patvirtinti, ištvermingi mūsų kelionėje kartu su juo, jo žmonių šlove ir šviesa. tautų.

Skaitykite taip pat

Vasario 20-osios šventoji: Jacinta Marto

Vasario 19 d., sekmadienio evangelija: Mato 5, 38-48

Vasario 19-osios šventasis: San Mansuetas

Žemės drebėjimas Sirijoje ir Turkijoje popiežius Pranciškus meldžiasi Mergelės Marijos užtarimo

Žemės drebėjimas Sirijoje ir Turkijoje, malda ir bažnyčios įsipareigojimas 23 milijonams žmonių

Popiežius Pranciškus Afrikoje, Mišios Konge ir krikščionių pasiūlymas: „Boboto“, taika

Šaltinis

CEI

tau taip pat gali patikti